Netradicinio ugdymo diena "Vincui Žemaičiui atminti"
Raudonos uogos. Lapai – kaip iš vaško.
Pasaulis miršta, silpnas ir gražus.
Štai vėjas debesį ties kaimu drasko,
Ir rėkia debesis, į žmogų panašus.
Pilkam danguj geltoni lapai dreba,
Ir aš, per mišką eidamas, žiūriu
Į tą švininį rudeninį grabą,
Kur šoka liepsnos lapų – žiburių.
Didžiulis vėjas seną pušį laužo.
Šermukšnių kekės dega miškuose.
Ir driekiasi su dūmais drėgno laužo
Rudens žolėj klajojanti dvasia.
H. Radauskas
Šių metų lapkričio 21-oji žymi jau 122-ąjį Vinco Žemaičio gimtadienį. Gimtadienį žmogaus, kuris labiau už viską mylėjo savo gimtąją žemę, gimtąjį kraštą, nuoširdžiai puoselėjo lietuvybę ir visada didžiavosi savo šaknimis.
Pagarba žmogui, meilė tautai, subtilus gamtos pajautimas – tai kertiniai akmenys, ant kurių laikėsi visas Žemaičio pasaulis. Beje, šie metai ypatingi dar ir tuo, jog sukanka 100 metų, kai Vincas Žemaitis studijavo Charkovo veterinarijos institute. O gruodžio 9-ąją minėsime septintąsias Vinco Žemaičio sūnaus – Algirdo Žemaičio – mirties metines. Mokiniai paminėdami šią dieną dalyvavo dailyraščio konkurse, piešime, šaškių turnyre, Gedemino Dovydaičio sveikos gyvensenos ir pilietiškumo pristatyme, kuris per 17 dienų dviračiu apkeliavo Lietuvą.
